Merge pull request #1249 from Brachyurus/patch-3

Lithuanian quote list.

static/quotes/lithuanian.json

@@ -0,0 +1,125 @@
+{
+  "language": "lithuanian",
+  "groups": [
+    [0, 100],
+    [101, 300],
+    [301, 600],
+    [601, 9999]
+  ],
+  "quotes": [
+    {
+      "text": "Kol kas tu man tik mažas berniukas, panašus į šimtus tūkstančių kitų berniukų. Tu man nereikalingas. Aš tau irgi nereikalinga. Aš tau esu tik lapė, panaši į šimtą tūkstančių kitų lapių. Bet jei mane prisijaukinsi, mudu tapsime vienas kitam reikalingi. Tu būsi man vienintelis pasaulyje... Aš būsiu tau vienintelė pasaulyje...",
+      "source": "Mažasis princas",
+      "length": 50,
+      "id": 1
+    },
+    {
+      "text": "Dabar ji suprato, kodėl jo veidas pilkas - odon įsiėdė akmens dulkės. Ji glostė abiem rankom didelį, grubų, kietą kumštį ir žiūrėjo sau po kojomis, ten, kur gulėjo akmenys, prigludę vienas prie kito, akmuo prie akmens, kieti kaip jie patys.",
+      "source": "Lygiosios trunka akimirką",
+      "length": 40,
+      "id": 2
+    },
+    {
+      "text": "Prasidėjus liepai, žemės paviršius atšilo, ir darbų padaugėjo: taigos properšoje Usolės lietuviai gavo sklypelį žemės. Mumyse atgijo žemdirbių kraujas. Tad puolėme kasti žemelę, sodinti bulves.",
+      "source": "Amžino įšalo žemė",
+      "length": 25,
+      "id": 3
+    },
+    {
+      "text": "Saulė švietė, lingavo žalios, skarotos maumedžių šakos, jose striksėjo voverės, žaibais į šešėlius nardė sabalai, o nuklydęs gilyn į girią, bijojai sutikti taigos šeimininką - lokį.",
+      "source": "Amžino įšalo žemė",
+      "length": 26,
+      "id": 4
+    },
+    {
+      "text": "Pusę vienuoliktos jis išgirdo, kaip visi nuėjo gulti. Kiek laiko jį erzino laukinis juokas iš dvynukų kambario - jie su lengvabūdiška paauglių linksmybe išdykavo prieš miegą, - bet pusę dvyliktos viskas nurimo ir išmušus vidurnaktį jis leidosi pirmyn.",
+      "source": "Kentervilio pilies vaiduoklis",
+      "length": 38,
+      "id": 5
+    },
+    {
+      "text": "Oras buvo vaiskus. Ralfas tiesiog nebesitvėrė iš džiaugsmo ir, negalėdamas to niekaip kitaip išreikšti, apsivertė kūlvirsčia. Kai visi trys prisikvatojo iki valiai, Saimonas nedrąsiai paglostė Ralfui ranką, ir vėl visi prapliupo juoktis.",
+      "source": "Musių valdovas",
+      "length": 32,
+      "id": 6
+    },
+    {
+      "text": "Palmių kraštai mėlynam vandenyne, kviečia atogrąžų saldūs kerai, o tarp savanų, smėlėtam žemyne, iš baobabų suręsti namai.",
+      "source": "Robinzonas",
+      "length": 17,
+      "id": 7
+    },
+    {
+      "text": "Nešęs velnias akmenį, didumo kaip gryčios,\nIr sudaužyt norėjęs Anykščių bažnyčios\nArba ažuverst upės; bet kaip tik išvydęs\nĄžuolyną pašvęstą ir gaidys pragydęs,\nTuoj iš nagų paleidęs ir smėlin įmušęs:\nNet žemė sudrebėjus, senos griuvę pušys.",
+      "source": "Anykščių šilelis",
+      "length": 36,
+      "id": 8
+    },
+    {
+      "text": "Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą\nIr žiemos šaltos trūsus pargraudama juokės.\nŠalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo,\nIr putodams sniegs visur į nieką pavirto.",
+      "source": "Metai",
+      "length": 37,
+      "id": 9
+    },
+    {
+      "text": "Kalk geležį, kol karšta, paskui neįveiksi, mokyk vaiką, kol mažas, paskui nepriveiksi.",
+      "source": "Lietuvių liaudies patarlės",
+      "length": 12,
+      "id": 10
+    },
+    {
+      "text": "Jei turi ką valgyti ir su kuo apsirėdyti, nieko geresnio neturėtum ir karalium būdamas.",
+      "source": "Lietuvių liaudies patarlės",
+      "length": 14,
+      "id": 11
+    },
+    {
+      "text": "Žodžiu galvos nepramuši, o sužeisti gali. Žodis kaip žvirblis, išlėks – nepagausi.",
+      "source": "Lietuvių liaudies patarlės",
+      "length": 11,
+      "id": 12
+    },
+    {
+      "text": "Tavęs klausiu apie ragaišį, o tu pasakoji, kad katinas nugaišo.",
+      "source": "Lietuvių liaudies patarlės",
+      "length": 10,
+      "id": 13
+    },
+    {
+      "text": "Geriau sužiedėjusi duona savo namuose, negu daugybė valgių ant svetimo stalo.",
+      "source": "Lietuvių liaudies patarlės",
+      "length": 11,
+      "id": 14
+    },
+    {
+      "text": "Gudrus svetimas klaidas suskaityti, kvailas, kai reikia savo nors vieną pamatyti.",
+      "source": "Lietuvių liaudies patarlės",
+      "length": 11,
+      "id": 15
+    },
+    {
+      "text": "Šerkšno ji nematė, tačiau jautė, kaip gyslose kraujas spragsėdamas virsta ledo kristalėliais. Jos plaukai tarsi jūržolės plaikstėsi ant pagalvės.",
+      "source": "Lietuvos nacionalinis diktantas - Milinė",
+      "length": 19,
+      "id": 16
+    },
+    {
+      "text": "Angelas nusklendė žemyn, praskyręs rūką įleido sielą vidun: eik, šį kartą tau bus lemta ilgiau Žemėje užtrukti – kol pastatysi šventovę.",
+      "source": "Lietuvos nacionalinis diktantas - Milinė",
+      "length": 21,
+      "id": 17
+    },
+    {
+      "text": "Ir neturėjau kam pasiskųsti, kad aš taip pavargau. Norėjau pailsėti nors valandėlę, nors penkiolika minučių. Sustojau ties aukštąja pušim ir atsirėmiau į jos kamieną.",
+      "source": "Diktantai - Pagalbinė medžiaga vidurinių mokyklų lietuvių kalbos dėstytojams",
+      "length": 24,
+      "id": 18
+    },
+    {
+      "text": "Po aprašytųjų peštynių lageryje santykiuose su mumis kažkas pasikeitė. Kažkas nauja dvelktelėjo. Pajutome kažkokią nematomą, neaiškią gerą ranką. Kažkas nematomas ėmė mus globoti.",
+      "source": "Dievų miškas",
+      "length": 23,
+      "id": 19
+    }
+  ]
+}